2010 metų rugsėjo pirmą dieną Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla pradėjo vykdyti Comenius daugiašalės partnerystės projektą „Europa už saugią ir tolerantišką mokyklą“.

Pasodinę Draugystės ąžuoliuką mokyklos kieme pirmojo susitikimo Vilkaviškyje metu, į partnerinę Bulgariją stiprinti ir puoselėti draugiškų ryšių gruodžio 6-10 dienomis išvyko mokyklos direktorė Daina Juškauskienė, projekto koordinatorė Irada Miltinienė bei Comenius komandos nariai Svetlana Kantautienė ir Visvaldas Kalinauskas. Kadangi į projekto veiklą iš pat pradžių buvo nuspręsta įtraukti ir moksleivius, viešnagėn vyko ir 9c klasės mokiniai Miglė Balčiūnaitė, Dovilė Milišauskaitė ir Justas Vaitkevičius.
Į Sofiją atvykome jau po vidudienio. Buvome gerokai išsekę po ilgos ir varginančios kelionės, tačiau pamatę besišypsančius kolegas iš Bulgarijos pamiršome nuovargį. Drauge sulaukę partnerių iš Vokietijos, išvykome Veliko Tarnovo link.

Kelionės metu dalijomės prisiminimais iš partnerinio susitikimo Vilkaviškyje šių metų rugsėjį, naujienomis mokyklose bei šalyse ir kartu tuo pat metu dairėmės pro langus aikčiodami iš nuostabos išvydę Stara Planina – ilgiausią Balkanų kalnų dalį, kuri dalija Bulgariją į dvi dalis pietinę ir šiaurinę.

Vakarėjant pasiekėme kelionės tikslą – Veliko Tarnovo miestą. Įsikūręs ant trijų kalvų – Tsarevets, Trapezitsa ir Sveta Gora – šiaurinėje centrinės Bulgarijos dalyje bei juosiamas Jantros upės senasis Veliko Tarnovo garsėja kaip istorinė XII-XIV amžiaus Antrosios Bulgarijos Imperijos sostinė, traukianti minias turistų savo nepakartojama architektūra. Miestas, turintis apie 80 000 gyventojų, yra svarbus administracinis, ekonominis, švietimo bei kultūros centras šiaurinėje Bulgarijoje.
Buvome apgyvendinti jaukiame Akvaya viešbutyje miesto centre, o mokinukus į didžiulį nuosavą namą netoliese įsikūrusiame kaimelyje išsivežė projekte dalyvaujančio bulgarų moksleivio šeima.
Viešbučio fojė susitikome su kolegomis iš Rumunijos bei Graikijos, kurie jau buvo spėję atvykti anksčiau. Bendra vakarienė prabėgo šiltoje draugiškoje aplinkoje aptariant kitos dienos planus, dalinantis lūkesčiais ir džiaugsmu, kad pagaliau po trijų mėnesių ir vėl susirinkome drauge vykdyti bendrą projektą.Kitą rytą, sulaukę likusiųjų mokytojų bei mokinių iš Portugalijos bei Turkijos, gausi 35 žmonių grupė vykome į partnerinę Bačo Kiro – rašytojo, publicisto, revoliucionieriaus – vardu pavadintą pradinę mokyklą, kur po oficialios mokyklos vadovo Vladimiro Nikolovo kalbos buvo paskelbta partnerinio susitikimo pradžia. Pasiskirstę grupelėmės leidomės į ekskursiją po mokyklą, aplankėme daugelio mokomųjų dalykų kabinetus. Didžiausią įspūdį paliko mokiniams persirengti skirtos sieninės spintelės, kur galima palikti viršutinius rūbus, persiauti ar pasilikti nereikalingas mokymosi priemones. Mus sužavėjo prieš šešerius metus vykusio projekto dėka įrengtas tikybos kabinetas, puikus  bendradarbiavimo su Veliko Tarnovo universitetu rezultatas – studentų diplominiais darbais, įspūdingomis provoslaviškomis ikonomis, puoštos laiptų aikštelės bei vestibiulis.
Bacho Kiro mokykloje – net 9.. moksleivių, todėl jie mokosi trimis pamainomis. Mūsų vizito metu mokykla nuolat klegėjo nuo vaikiškų balsų, o einant pro šalį buvome lydimi smalsių šokoladinių akių žvigsnių (dauguma bulgarų vaikų – tamsiaplaukiai ir rudaakiai).
Aplankę mokyklą jungėmės bendram projektiniam darbui. Vieni su kitais pasidalijome per tris mėnesius nuveiktais darbais, aptarėme patyčių  prevencijos aspektus, klausimynų šia tema rezultatus bei pasiūlėme projekto logotipo pavyzdžius. Vakare susirinkome klausytis ir stebėti  bulgarų mokinių parengto koncerto, kurio metu skambėjo melodingos Balkanų tautų melodijos, o stalai lūžo nuo gausybės tradicinių bulgarų  valgių. Vos ne pačiame viduryje puikavosi ir mūsų vaišės – lietuviškas skilandis bei gardžios lietuviškos ruginės duonos kepalas.
Trečiadienį mūsų tarptautinę delegaciją priėmė Veliko Tarnovo vietinės savivaldybės direktoriaus padėjėja Lyubomira Popova, kuri yra  atsakinga ir už švietimą Veliko Tarnove. Diskutavome mokinių agresijos priežasčių klausimu, susipažinome su įdomiais istoriniais bei  kultūriniais faktais, su šiandienos miesto perspektyvomis ir planais. Vidurdienį išvykome į turistų be galo mėgstamą bei lankomą nediduką  Arbanassi kaimelį, esantį 4-5 km nuo Veliko Tarnovo, garsėjantį savo turtinga istorine praeitimi bei gausybe istorinių paminklų: XVII-XVIII a.  bažnyčiomis, Bulgarijos Tautinio Atgimimo laikotarpio architektūros pavyzdžiais. Oro temperatūra siekė vos ne dvidešimt laipsnių šilumos,  skaisčiai švietė visiškai nežiemiška saulutė, todėl vaikščioti siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis buvo vienas malonumas.  Apsilankėme Jėzaus gimimo bažnyčioje (XVI-XVII  a.), pasižvalgėme turtingam XVIII a. pirkliui priklausiusio Konstantsaliyata namo kieme,  fotografavome rūke paskendusį Tsaravetsą bei Stara Planina. Po pietų grįžome į Veliko Tarnovo ir aplankėme viduramžius menančią  Tsaravetso tvirtovę, kuri XII-XIV a. buvo karališkoji rezidencija, bei Samodovodska Charshiya gatvelę senamiestyje, gausią mažutėlių  parduotuvyčių bei rankų darbo suvenyrų.
Vakare visi susirinkome šeimininkų mokykloje, kur vyko karaokė koncertas. Kiekvienos šalies komanda atliko po vieną dainą, daugiau ar  mažiau atspindinčią tos šalies tautinę ar popkultūrą. Renginys taip visiems patiko, jog Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos  direktorė Daina Juškauskienė pasiūlė, kad karaokė taptų gražia kiekvieno susitikimo tradicija. Šiai minčiai pritarėme be kalbų.
Ketvirtadienio rytas buvo skirtas darbui. Išrinkome projekto logotipą, kuriuo, daugumos nuomone, tapo kolegų iš Bulgarijos pristatytas  pavydys, rašėme projektinio susitikimo ataskaitą, projekto koordinatorė Irada Miltinienė supažindino su ateinančių trijų mėnesių darbo  planais bei paskirstė užduotis. Kolegų iš Portugalijos sukurto bendro projektinio tinklalapio dėka nuo šiol kiekvienos atliktos veiklos aprašymą,  nuotraukas bei filmuotą medžiagą galėsime išvysti dar prieš kitą projektinį susitikimą.
Vakare Bulgarijos Bacho Kiro mokyklos direktorius Vldimiras Nikolovas įteikė kiekvienai partnerinei mokyklai  susitikimo sertifikatus, dėkojo  mums už tai, kad atvykome į jų mokyklą, o mes dėkojome šeimininkams už jų nepaprastą vaišingumą, nuoširdumą bei rūpinimąsi.
Kaip bebūtų liūdna, tačiau viskas, kas nuostabu, kažkada turi baigtis. Atėjo ir mūsų išvykimo valanda. Penktadienį, septintą valandą ryto,  didžiulis autobusas išvyko drauge su mumis į Sofiją. Kadangi iki skrydžio dar buvo likę laiko, turėjome unikalią galimybę apsilankyti  Aleksandro Nevskio Katedroje – pačioje didžiausioje Rytų ortodoksinės bažnyčios šventovėje, esančioje Balkanų pusiasalyje, bei vienoje iš  didžiausių pasaulyje. Šis neobizantinės architektūros paminklas yra vienas ryškiausių Bulgarijos simbolių bei turistų lankomų vietų. Katedros  kriptoje įsikūręs Bulgarijos ikonų muziejus – Nacionalinės meno galerijos dalis. Bažnyčios patriarchų teigimu, muziejuje esanti ortodoksinių  ikonų kolekcija didžiausia Europoje. Išėję iš didingos katedros dar turėjome galimybę pamatyti paminklą Nežinomam kariui, stebėti  Prezidento rūmų sargybos keitimąsi ir paskutinį kartą įkvėpti gaivaus Balkanų oro.
Su ašaromis akyse atsisveikinome su savo draugais ir partneriais. Laukė lėktuvas į Varšuvą, o greitai, šiek tiek daugiau nei po trijų mėnesių,  ir kita kelionė. Šįkart į Rumuniją.