Rumunija – šalis Europos pietryčiuose, supama net penkių valstybių – Ukrainos  ir Moldovos šiaurės rytuose, Vengrijos ir Serbijos vakaruose, o Bulgarijos pietuose. Trečdalį šalies teritorijos užima Karpatų kalnai (Transilvanijos Alpės), didžiąją dalį vagoja Dunojus, o rytinę pusę skalauja Juodoji jūra. Į Rumunijos sostinėje Bukarešte vykusį trečiąjį tarptautinio daugiašalio Comenius projekto „Europa už saugią ir tolerantišką mokyklą“ susitikimą vyko Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokytojų ir mokinių delegacija. Atstovauti Lietuvą iškeliavome septyniese: aštuntos klasės mokiniai Eimantė Kurauskaitė, Tautvydas Aleknavičius, Gvidas Jočys bei septintos klasės mokinė Emilija Finagėjevaitė, socialinė darbuotoja Virginija Aleknavičienė, anglų kalbos mokytoja Jolita Botyrienė ir aš, šio projekto koordinatorė, Irada Miltinienė.

Atskridus į didžiausią Rumunijoje Henri Coanda tarptautinį oro uostą mus pasitiko kolegos iš Bukarešto. Mokiniai išvyko į šeimas, o mes buvome apgyvendintos Crystal Palace viešbutyje. Beveik penkios paros Rumunijoje pralėkė lyg penkios minutės. Gausybė įspūdžių ir nenumaldomai bėgantis laikas. Žymaus Rumunų aeronautikos inžinieriaus Henri Coanda vardu pavadintoje technikos  kolegijoje mus pasitiko mokiniai, mokytojai, kolegijos direktorė Coralia Barosan. Projektinio susitikimo  veiklos –  dainų ir šokių vakarai, sportinės varžybos, kūrybiniai ir praktiniai užsiėmimai – leido išgyventi tikrą bendrystės jausmą.
Pirmąją dieną sodinome ir projekto simboliu tapusį ąžuoliuką. Jo šaknis šildys visų septynių šalių atstovų užbertas dirvožemis. Vėliau su kolegomis iš kitų šalių bendravome, dirbome, šokome, dainavome, sportavome. Nuoširdžiai džiaugėmės mūsų mokinių sėkme: neliko nė vieno abejingo klausantis nuostabių Eimantės bei Emilijos atliekamų dainų, ovacijos lydėjo  liaudiškąjį „Šyvį“, o vaikinų futbolo komanda laimėjo Gvido bei Tautvydo azarto ir profesionalumo dėka.

Kolegų iš Rumunijos, susitikimo organizatorių, dėka išvydome daug įsimintinų vietų: žymiuosius Rumunijos Parlamento rūmus, kurių 350 tūkst. kvadratinių metrų pastatas savo dydžiu nusileidžia tik JAV stūksančiam Gynybos ministerijos pastatui – penkiakampei Pentagono žvaigždei, važiavome pro Triumfo arką, gėrėjomės Kisseleff bulvaru, aplankėme Pitesti miestą pietų Rumunijoje bei akinančio grožio kalnų apsuptą XIV amžiaus Bran (Drakulos) pilį. Apsilankymas Serkajos Vaikų su negalia reabilitacijos centre ne vienam išspaudė ašarą ir nebylią pagarbą ten dirbančių žmonių nuoširdumui bei pasiaukojimui. Gretimai esančiame motelyje įvyko paskutinis projektinis darbo grupės susitikimas. Anksti ryte turėjome išvykti iš Bukarešto į Vilnių, todėl teko išsiskirti su draugais, bendraminčiais ir kolegomis daug anksčiau, nei visiems kitiems projekto partneriams.

Mūsų mokinukams atsisveikinimas su naujaisiais draugais (ypač šilti santykiai susiklostė tarp mūsiškių ir bendraamžių iš Portugalijos)  buvo labai nelengvas, ašaras braukė tiek merginos, tiek vaikinai. „Rašysim“,– žadėjo vieni kitiems ir ilgai mojo pro mikroautobuso  langus...